Mokslo metai jau įsivažiuoja kaip reikiant ir jau tikrai too late kalbėt apie bandymą pradėt mokytis – reikia nebebandyt, o daryt. Kaip jau ne kartą minėjau - ne žodžiais, o darbais mes Tėvynę mylim. O taip sakau ne šiaip sau, nes dykaduonio gyvenimu pasidžiaugiau (bet taip nuoširdžiai) tik pirmas kelias rugsėjo dienas. Bet tai tik primena, kad mokslas – šviesa.

Jau parašiau rašinėlį „Aš – Gedas ir mano vasara“, „sudalyvavau“ keliuose matematikos ir chemijos „prisiminkimevaikučiaikąmokėmės“ kontroliniuose, ką čia dar... Ai, gi koooks dalykas įvyko, reik papasakot, bet atsisėskit.

Atsimenat Eligijų? Nee, čia ne draugas mano, kaip tik nedrauga (ant „e“ riestinis kirtis). Čia tas stropuolis, kur mokyklos fizikų būreliui vadovauja. Kažkada minėjau, kaip jis nenori, kad prisijungčiau prie būrelio. Tai va, apie esmę.

Sėdėjau per „langą“ valgykloj su chebra, kotletus kimšau. Žiū, Eligijus priėjo ir pasiūlė prisijungti prie būrelio. Vos nepaspringau kopūstu (visada sakiau, kad juos per stambiai supjausto). Aš aišku sutikau, nes būrelis tai geras, net kai Eligijus jam vadovauja. Šiaip tai įtariu, kad ne pats sugalvojo, o fizikos mokytoja liepė, nes jau skundą rašiau ir direktoriui, ir ūkvedei net (sako, ji įtakinga moteris).

Tai va, dabar jau aš tam būrelyje, esu kol kas sekretorius ir jau turiu nario pažymėjimą.

Ok, gana čia apie mane. Einu namų darbų ruošt, būreliui dar turiu padaryt prezentaciją apie kryptingą laimės ir neapykantos santyki remiantis Niutonu bei Kiuri. Jau užklausiau informacijos pas Languotos liemenės konsultantą fizikos klausimais Arūną Jukną, ryt jau turėč atsakymą gaut.

Čiau!