Šiandien nubudau 4:27 ir nebegalėjau užmigt, nes sapnavau sapną, kuris dar tris dienas akyse garantuotai stovės. Viskas jame prasidėjo nuo, iš pažiūros, niekuo dėto konkurso mokykloje „Laiko transportas žurnalistams. Interviu su ano laikmečio pažiba“.

Aš iš prigimties esu linkęs įvairiais būdais fiksuot svarbius faktus, tai ir šitas konkursas nepasirodė kažkokia labai naujiena ir iššūkis, bet sumąsčiau kaip jį paturbint šiek tiek. Susikonstravom (komandą sudarė: aš, Simas, Milda, Justė) laiko mašiną (primenu – čia sapnas buvo) panašią į milžinišką kolbą su įmontuotais valdymo pultais, sėdynėm ir, jei kelionė ilga būtų, su patogiu loundžu. Žodž, pasidarėm „Viduramžių Boeing 630“ ir nusikėlėm į 1918 metų vasario 16 dieną, Pilies g. 26, Vilnių. Sapne ši data ir vieta nebuvo niekuo reikšminga, o ir šiaip mūsų laiko mašina turėjo trūkumą – data ir vietą random būdu nustatydavo pats prietaisas. Nors gal ir įdomiau taip, kai pagalvoji...

Veiksmo sūkury pasiskirstėm pareigom (prietaisus visokius iš ateities atsigabenom ir jie, prieštaraudami viešiems dėsniams, veikė): aš filmuoju savadarbe kamera, Simas stebi aplinką ir fiksuoja eigą – kas, kaip vyksta, Milda ima interviu iš Basanavičiaus, o Justė – fotografuoja. Lyg ir viskas buvo aišku, veiksmų eiga irgi numatyta ir niekas, o ypač aš, negalėjo tikėtis, kad tokią grėsmę Lietuvos istorijai sukelsiu: filmuoju interviu ir užtrumpino mano kameroj kontaktas kažkoks, pradėjo lydytis korpusas, dingo vaizdas.

Susisuko man galva, nes dar po kelionės laiku nespėjau atsigaut, Justė dar skubėjo fotografuot kaip signatarai pasirašinėja Nepriklausomybės Aktą, bet kur tau ten aktas, kai kambary beveik gaisras: nuo kameros, kurią degančią numečiau ant stalo, užsiliepsnojo ąžuolinis stalas, vintažinės kėdės ir mano akinių rėmai pradėjo neįtikėtinai greitai artėt prie klampios masės konsistencijos! Bet tai dar ne viskas – kreiva akim pastebėjau, kad šitos panikos sumaišty Justė vandeniu gesina jau beveik sugedusį... Nepriklausomybės Aktą!!! Man akiniai dega, pusė kambario jau apanglėjo, komanda blaškosi aplink, o dvidešimt signatarų artėja, grėsmingai artėja... artėja... „Gedai, po perkūnais, tu istoriją pakeitei!”

Atsibudau su netikėtumo perkreiptu veidu. Gerai, kad sapnas čia buvo. Istoriją norėčiau pakeisti ne per kažkokį keistą atsitiktinumą, o savo didžiais mokslo darbais, pvz. naujo geno išradimu arba naujos planetos aptikimu kosmose, arba…  Dar galva nedirba iš ankstyvo ryto…

Einu pasidarysiu pagerintus pusryčius (dar ir šeimyną ketinu pavaišint) ir sugalvosiu šimtmečio planą. Na, arba bent jau iki 2018 m. vasario 16 dienos.